prietarlė

prietarlė̃ (dk.) sf. (3^a), prytarlė̃ (ž.) (3^a) Klp, Vgr 1. pertaras: Ans tur prýtarlę „reiškia“ Krž. 2. žr. prietaras 3: Boba prytarlių pilna – didliai keistai kalbanti Šts.